KGB radiožvalgybos kompleksas Linksmakalnyje

Vietovės duomenys:

Pradėta statyti: 1944
Pastatyta: N/D
Uždaryta: 1993 m. birželio 16 d.
Dabartinė būklė: Apleista, gyvenama
Vieta: Kauno rajonas, Linksmakalnis
Koordinatės: +54° 45′ 30.64″, +23° 55′ 58.59″

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais, mažas miestelis Kauno rajone, pavadinimu Liustbergis, buvo staiga uždarytas, iškeldinti visi jame gyvenę gyventojai, apjuostas spygliuotomis vielomis ir tapo itin slaptu kariniu miesteliu. Čia įsikūrė SSRS radiožvalgybos kompleksas.

Tuo metu miestelis buvo labai nedidelis, gyveno apie pusantro šimto gyventojų, turėjo nedaug pastatų. Todėl okupantai atvarė daug vokiečių belaisvių, kurie turėjo pastatyti visus naujam kariniam kompleksui reikalingus pastatus – kareivines, aptarnavimo ir administracinius pastatus. Tolimesnis šių belaisvių likimas neaiškus (manoma kad jų „garbė“ statyti ypač slaptą priešo karinę struktūrą jiems atsipirko mirtimi).

Pradžioje miestelyje stovėjo didžiulis antenų masyvas (žemėlapyje matomas žiedas pamiškėje), kuris tuo metu buvo gan pažangus, kad galėtų „išgirsti“ bet kokį Europoje išėjusį radio signalą. Čia pradėjo dirbti inžinieriai, vertėjai. Pradėjus kilti į kosmosą pirmiesiems dirbtiniams Žemės palydovams, komplekso įranga pradėta sparčiai tobulinti, pagrindiniai įtaisai – palydovinės antenos („lėkštės“). Vėliau technika sparčiai tobulėjo, buvo nuolat atnaujinama ir Linksmakalnio žvalgybos bazėje. Tačiau 1980-aisiais metais buvo prieita riba, kai tuometinė numatyta atnaujinti technika jau nebetilpo šiame mažame miestelyje, Sovietams reikėjo naujos bazės. Buvo nutarta pastatyti naujausią ir moderniausią palydovinio ryšio stotį. Ši stotis gavo pavadinimą „Nemunas“ ir techninė jos dalis buvo pradėta statyti Piliuonoje (gyvenamoji dalis tebeliko Linksmakalnyje).

Didelę dalį miestelio užėme kareivinės (vokiečių belaisvių baigtos stayti 1950 metais) bei kiti gyvenamieji ir aptarnavimo pastatai. Visai netoli įvažiavimo į bazę (kuris, žinoma, buvo uždaras ir gerai saugomas) stovėjo vienas prabangiausių miestelio statinių – karininkų klubas. Jo dizainas (langai su arkomis) paimtas iš vienintelio po karo išlikusio dvaro raudonų plytų pastato – K. Gustaičio veislinių arklių arklidžių. Kitų pastatų, tokių kaip valgyklos, architektūra panaši. Tačiau šiuo metu, kuomet kai kurių pastatų būklė beveik avarinė, lengvai pastebima begalė butaforijos – „marmurinės“ kolonos iš tiesų buvo aptinkuotas medinių lentų karkasas. Kaip ir visur Sovietų sąjungoje, taip ir šioje bazėje pilna propagandinių šūkių bei piešinių.